Gyvenimas

„Sniego šalies“ studijų vadovas

„Sniego šalies“ studijų vadovas


We are searching data for your request:

Forums and discussions:
Manuals and reference books:
Data from registers:
Wait the end of the search in all databases.
Upon completion, a link will appear to access the found materials.

Pripažintame 1948 m. Romane „Sniego šalis“ Japonijos kraštovaizdis, turtingas gamtos grožiu, yra tarsi trumpalaikio, melancholiškos meilės romano pagrindas. Romano įžangoje aprašomas vakarinis važiavimas traukiniu per „pagrindinės Japonijos salos vakarinę pakrantę“ - pavadinimo „sniego šalį“, kur žemė yra „balta po naktiniu dangumi“.

Per visą savo karjerą autorius Yasunari Kawabata, 1968 m. Laimėjęs Nobelio literatūros premiją, kūrė romanus ir istorijas, išryškinančius svarbius Japonijos meno kūrinius, orientyrus ir tradicijas. Kiti jo darbai buvo „Izu šokėjas“ (1926), kurio fone panaudotas tvirtas dekoracijos ir populiarūs Japonijos Izu pusiasalio karštųjų versmių fonai, ir „Tūkstantis kranų“ (1949–1950), kuriame daug dėmesio skiriama ilgoms Japonijos arbatos ceremonijoms.

Sklypas

Prie traukinio atidarymo scenoje yra Shimamura, atsargus ir atidžiai stebintis laisvalaikio vyras, tarnaujantis kaip pagrindinis romano veikėjas. Shimamura suintrigavo du savo kolegas keleivius - sergantį vyrą ir gražią merginą, kuri „veikė labiau kaip susituokusi pora“, tačiau jis taip pat ketina atnaujinti savo santykius. Ankstesnėje kelionėje į sniego užmiesčio viešbutį Shimamura buvo „atradęs ilgesį iš kompaniono“ ir užmezgė ryšius su pameistriu, vardu Komako.

Kawabata pradeda vaizduoti kartais įtemptą, kartais lengvą Shimamura ir Komako sąveiką. Ji daug geria ir daugiau laiko praleidžia „Shimamura“ kvartaluose. Jis sužino apie galimą meilės trikampį, kuriame dalyvauja traukinyje sergantis vyras Komako (kuris galėjo būti Komako sužadėtinė) ir Yoko, mergaitė traukinyje. Shimamura išvyksta į traukinį stebėdamasi, ar sergantis jaunuolis „kvėpuoja paskutinį“ ir jaučiasi neramus bei melancholiškas.

Antros romano dalies pradžioje Shimamura vėl grįžta į Komako kurortą. „Komako“ susiduria su keletu nuostolių: sergantis vyras mirė, o kitas, senesnis geiša palieka miestą kilus skandalui. Stiprus jos gėrimas tęsiasi, tačiau ji bando užmegzti artimesnį ryšį su Shimamura.

Galiausiai Shimamura daro ekskursiją į aplinkinį regioną. Jam įdomu iš arčiau pažvelgti į vieną iš vietinių pramonės šakų - nesugadintos baltos Chijimi drobės audimą. Užuot susidūręs su tvirta pramone, Shimamura eina per vienišus, apsnigtus miestus. Jis grįžta į savo viešbutį ir į Komako tik naktį užmigęs, kad rastų miestą, atsidūrusį krizės būsenoje.

Kartu abu mėgėjai mato „kibirkščių koloną, kylančią žemiau esančiame kaime“ ir skuba į nelaimės vietą - sandėlį, kuris buvo naudojamas kaip laikinas kino teatras. Jie atvyksta, o Shimamura stebi, kaip Yoko kūnas krinta iš vieno iš sandėlio balkonų. Paskutinėje romano scenoje Komako iš nuolaužų neša Yoko (galbūt negyvą, galbūt nesąmoningą), o Shimamura yra užvaldyta naktinio dangaus grožio.

Bendrosios aplinkybės ir kontekstas

Romanas labai remiasi greitai pateiktomis išraiškomis, įtaigiais vaizdais ir neaiškiąja ar neatskleista informacija. Mokslininkai, tokie kaip Edwardas G. Seidenstickeris ir Nina Cornyetz, teigė, kad šie Kawabata stiliaus bruožai išplaukia iš tradicinių japonų rašymo formų, ypač haiku poezijos.

Nors Shimamura gali būti nepaprastai atsiribojęs ir įsijautęs į save, jis taip pat geba atlikti įsimenamus, aistringus ir beveik meninius aplinkinio pasaulio stebėjimus. Važiuodamas traukiniu į sniego šalį, Shimamura sukuria įmantrią optinę fantaziją iš „veidrodinius“ langų atspindžius ir artimo kraštovaizdžio dalis:

"Veidrodžio gilumoje vakarinis peizažas judėjo, veidrodis ir atspindėtos figūros, pavyzdžiui, judesio nuotraukos, buvo išdėstytos viena ant kitos. Figūros ir fonas nebuvo nesusiję, tačiau skaičiai, skaidrūs ir nematerialūs, o fonas - neryškūs. besikaupiančioje tamsoje susilydė į savotišką simbolinį pasaulį, ne šį pasaulį “.

Tragiškos pasekmės dažnai apima netikėto grožio akimirkas. Kai Shimamura pirmą kartą išgirsta Yoko balsą, jis galvoja, kad „tai buvo toks gražus balsas, kad jis atrodė kaip liūdnas“. Vėliau Shimamura susižavėjimas Yoko imasi kelių naujų krypčių ir Shimamura pradeda galvoti apie nuostabią jauną moterį kaip nerimą sukeliančią, galbūt pasmerktą figūrą. Yoko - bent jau taip, kaip ją mato Shimamura - iš karto nepaprastai viliojantis ir tragiškas buvimas.

Yra dar vienas teigiamų ir neigiamų idėjų, vaidinančių svarbų vaidmenį „Sniego šalyje“, susiejimas: idėja „švaistyti pastangas“. Tačiau ši jungtis yra susijusi ne su Yoko, o su kitu Shimamura erotiniu pomėgiu - Komako.

Mes sužinome, kad „Komako“ turi savitų pomėgių ir įpročių - skaito knygas ir užrašinėja veikėjus, renka cigaretes, tačiau ši veikla jai niekada nepasiūlo kelio iš melancholiško sniego šalies geišos gyvenimo. Nepaisant to, Shimamura supranta, kad šie nukrypimai bent jau suteikia „Komako“ tam tikrą paguodą ir orumą.

Klausimai studijoms ir diskusijoms

  1. Kuo svarbi Kawabata aplinka Sniego šaliai? Ar tai neatsiejama nuo istorijos? Ar galite įsivaizduoti Shimamura ir jo konfliktus, perkeltus į kitą Japonijos dalį arba iš viso į kitą šalį ar žemyną?
  2. Apsvarstykite, koks efektyvus yra Kawabata rašymo stilius. Ar dėmesys trumpumui sukuria tankią, žadinančią prozą ar sukelia nepatogių ir neaiškių ištraukų? Ar Kawabata personažams pavyksta būti kartu paslaptingais ir sudėtingais - ar jie tiesiog atrodo mįslingi ir netinkamai apibrėžti?
  3. Shimamura asmenybė gali paskatinti labai skirtingas reakcijas. Ar jautėte pagarbą Shimamura stebėjimo galioms? Panieka jo atsiribojusiam, į save orientuotam gyvenimo būdui? Užuojauta dėl jo reikalingumo ir vienatvės? O gal jo veikėjas buvo per daug slaptas ar sudėtingas, kad būtų galima aiškiai suprasti vieną reakciją?
  4. Ar „Sniego šalis“ turi būti skaitoma kaip giliai tragiškas romanas? Pabandykite įsivaizduoti, kokia bus „Shimamura“, „Komako“ ir galbūt „Yoko“ ateitis. Ar visus šiuos personažus sieja liūdesys, ar laikui bėgant jų gyvenimas gali pagerėti?

Šaltiniai:

  • „Sniego šalis“ išvertė Edwardas G. Seidenstickeris („Vintage International“, 1984).
  • Nobelio premija „Sniego šalis ir tūkstančiai gervių“ (Alfredas A. Knopfas, 1969).


Žiūrėti video įrašą: VYGAUDAS UŠACKAS - "Afganistanas - šalis, kurioje laikas turi kitą prasmę" (Birželis 2022).


Komentarai:

  1. Mick

    Aš esu galutinis, atsiprašau, bet šis atsakymas manęs nesikreipia į. Kas dar, kas gali paskatinti?

  2. Jeremy

    Atsiprašau, bet, mano manymu, jūs nesate teisus. Aptarkime. Rašykite man PM, mes kalbėsime.

  3. Kalevi

    Tai neįmanoma.

  4. Kolya

    Aš sutinku su „Tell All“ aukščiau.

  5. Oengus

    Jis panašus į jį.

  6. Danel

    Tikiu, kad klydai. Aš esu tikras. Aš sugebu tai įrodyti.

  7. Clustfeinad

    jus aplankė tiesiog puiki idėja



Parašykite pranešimą